Apie "Santarą"
Neseniai mane aplankęs jaunysės laikų draugas nusistebėjo, gal net pasibaisėjo (ne iš žodžių, o iš veido išraiškos tai supratau) ne itin patraukliu mano darbo kambario vaizdu. “Nesakyk, kad visa tai tu ir perskaitei”,– tokia buvo jo reakcija. Prisipažinau: žinoma, ne. O kai ramiau įsikalbėjom apie literato ir pedagogo (ne, ne dabar, o prieš daugelį metų) kasdienybę, pastabus ir smalsus jaunystės draugas atkreipė dėmesį į du objektus: balkono (įstiklinto) sieną, “sumūrytą” iš “Pergalės” ir “Metų” numerių, bei koridoriaus prieblandoje juoduojantį “Santaros” rinkinį. Sieną mūriju jau penkiasdešimt septintus, o juodąjį rinkinį – trisdešimt penktus metus, nuo pirmojo jo numerio, nuo audringų ir viltingų 1989 metų. Priduriu dar, kad juodasis rinkinys yra vienas šviesiausių mano lobyne. Greta pačių brangiausių klasikos knygų. Neapšmeišiu, tikiuosi, savo draugo, pasakydamas, kad jis …neskaitęs to žurnalo. Ir man tenka ne itin maloni pareiga pasakyti, ko jis per tuos dešimtmečius yra negavęs (ar draugiškai familiariai pridurti, ką yra pražiopsojęs) ir daug malonesnė misija paguosti, kad niekas neprarasta, kad viskas pataisoma: užtenka pasiryžti kokiam mėnesio ar dviejų mėnesių kursui Šviesus žvilgsnis į nacionalinę kultūrą ir … pačiam sau įsirašyti reikšmingą ir prasmingą įskaitą.
Matydamas, kad draugo nenugąsdino pasiūlytas kursas, praskleidžiu juodųjų tomelių eilę ir iš lentynos gelmės (na, vidinės eilės) ištraukiu keletą pirmųjų numerių. Dar ne tauriai juodai aprengtų, nors vienas pasitaiko ir juodas, bet jau tvirtai skelbiančių tai, ko bus siekiama ir laikomasi ateinančius dešimtmečius. Netikėtai ir gal net kiek iššaukiančiai dar tarybinės tikrovės fone nuskambėjo naujo leidinio šūkis PROCUL OMNIS ESTO CLAMOR ET IRA (tenutolsta visoks riksmas ir pyktis). Bet tai, kas skambėjo naujai, netikėtai, iššaukiančiai prieš trisdešimt penkerius metus, šiandien atrodo kaip retai kam pasiekiama vertybė. Apie politikus čia net kalbėti neverta: be pykčio ir riksmo jie paprasčiausiai tampa nematomi. Bet net kultūrinio profilio leidiniuose dažniau ar rečiau, žiūrėk, ir iššoksta koks piktas, pavydus, kerštingas balsas, tai besidžiaugiantis kultūros griuvėsiais, tai nugriaudamas ar bent pasikėsindamas nugriauti istorijos traumuoto klasiko paminklą, ar bent užpildamas ant kokio iškilesnio vardo nors įtarumo, diskreditacijos pamazgų. “Santara” niekada nesusigundė pasikapstyti šiukšlynuose. Nesakau, kad tai – idealas: šiukšlynus irgi reikia tvarkyti, utilizuoti, bet “Santara” pasirinko švarių, kartais naujų, kartais net ne savo valia primirštų, kartais nedidelių, bet labai jaukių kultūros aikštelių priežiūrą. Ar ji galėjo aprėpti viską? Visko niekas aprėpti negali. Todėl “Santaros” neskaičiusiam savo jaunystės draugui imu vardinti tas kultūros aikšteles, kuriose pusketvirto dešimtmečio rūpestingai budėjo žurnalas.
Štai pirmasis numeris – 89.VASARA. Be turinio, kaip publikacijų sąrašo, bet su turiniu, iš kurio gal ir gimė kultūros aikštelių metafora. Pirmajame viršelio puslapyje – Jono Basanavičiaus portretas, kitoje – jo laiško faksimilė. Simboliškas prisiglaudimas prie tautos ir valstybės šaknų. Toliau– minėtas leidinio šūkis, pagarbos vertas moralinis įsipareigojimas. Po jo – profesoriaus Č. Kudabos straipsnis, akcentuojantis svarbiausią atgimstančios tautinės sąmonės rūpestį – represuotos, išblaškytos kultūros ateitį. Išeivijos lietuvio A. Kezio straipsnis “Romualdo Požerskio fotomenas”: čia ir iššūkis jau skeldėjančiai visuomeninei sistemai, ir menininkų abipus Atlanto aktyvesnio dialogo pradžia, ir būsimus dešimtmečius veiksiančios žurnalo fotogalerijos atidarymas. N. Vaičiulėnaitės-Kašelionienės straipsnis “Auka Lietuvai” – ne tik vienas pirmųjų daug kam beveik nežinomo Oskaro Milašiaus pristatymų, bet ir pradžia darbo, kurį “Santara” nuosekliai tęs, pristatydama iškiliuosius išeivijos vardus. Smagiam pasiskaitymui – išeivio Edvardo Cinzo “Švento Petro šunyno” fragmentas. Skaudus Mariaus Katiliškio pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu, labai netikėtas J.Aisčio žodis apie B. Brazdžionį, įžvalgi, galima sakyti, pranašinga pažintis su būsimuoju Respublikos prezidentu V. Adamkumi…
Atleisk, brolau,– sakau savo jaunystės draugui, – nebebaigsiu skaityti pirmojo numerio turinio, nuoširdžiai pritardamas tavo apsisprendimui susipažinti su tikru turiniu, su 210 numerių, Per pusketvirto dešimtmečio keisis tas turinys, plėsis dėmesio laukas, iš pirmajame numeryje numatytų kultūros aikštelių formuosis su kekvienu numeriu vis platėjančios ir turtėjančios aikštės: literatūra, dailė, muzika, teatras, kinas, fotografija, etnografija… Nuolatinis atsigręžimas į istoriją ir idėmus naujų reiškinių fiksavimas. Su niekuo nekovojant, su niekuo nesivaržant, o paprasčiausiai atliekant kultūros metraštininko misiją. Kitų metračtininkų būry.
