ŽODIS „SANTARAI“
Apie rėkiančius ir šaukiančius
Pasaulis niekada nestokojo problemų, apie kurias vienaip ar kitaip kalbėta ir kalbama. Vieni garsiai rėkė, kiti – tyliai šaukė. Pastarųjų gerokai mažiau ir jie nesipuikuoja išoriniu ryškumu. Tyliai šaukiantys pasako daugiau ir giliau, jiems pavyksta parodyti esmes, priežastis, pavojus ir siūlyti sprendimus. Tyliai šaukiantys reiškiasi jautriau, skaudžiau, imliau ir jais galima drąsiau pasikliauti. Tokie balsai nėra gausūs, o ir tie, kurie juos turi – retesni. Ypač ten, kur šurmuliuoja, dabar itin paklausūs, taip vadinami nuomonių formuotojai, gyvenimo vadybininkai ir visų reikalų pranašai-ekspertai. Tai jau garsiai rėkiančių grupė. Jų, tiesa, taipogi nėra labai daug, tačiau jie itin skvarbūs, landūs, dažni, trumpam įdomūs. Bet yra vienas esminis skirtumas – tyliai šaukiančių balsai yra stipresni, tvirtesni, pamatuoti ir kupini didžios atsakomybės. Jie neformuoja nuomonių ir neveda tautos, jie nepranašauja ateities ir negąsdina apokalipsėmis. Ir, kas dar svarbiau – galiausiai paaiškėja, kad juos išgirsta, ypač tuomet, kai pabosta visas tas nesibaigiantis garsiai rėkaujančių triukšmas. Tyliai šaukiantys girdisi net tuomet, kai tyli, ir tuomet tame tylėjime išgirstame į mus artėjančių grėsmių žingsnius. Tad esu dėkingas likimui, kad buvau pašauktas tarnauti almanacho „Santara“ redakcijos žygiuose savo kukliu tyliu šauksmu ir buvau įrašytas su kitais bendrašaukliais į Lietuvos kultūros rūpesčių ir nerimų partitūrą.
Giedrius Kuprevičius
2025, sausis
2025 m. vasaris Turniškėse. Prezidento Valdo ADAMKAUS ir SANTAROS redaktoriaus Romualdo NORKAUS rūpestingas pokalbis apie žurnalo ateitį.
Iš Prezidento Valdo Adamkaus archyvo
Vytautas MARTINKUS rašytojas, LMA akademikas
Vytautas MARTINKUS rašytojas, Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Kultūros žurnalams nebūna lengvų laikų. Jie steigiami ir leidžiami iš didelio reikalo, o sėkmės atveju tampa egzistencine mūsų gyvenimo dalimi. SANTARA yra didelė jos redaktoriaus ir leidėjo Romualdo Norkaus sėkmė. Lietuvių kultūros spaudoje, stiprinusioje mūsų Atgimimą ir Nepriklausomybę po 1990-ųjų Kovo 11-osios, žurnalas paliko gilų pėdsaką. Galėčiau pridurti: jis jau – literatūrinė legenda. Skaitytojas per ją mena ne tik Horacijų ar Sarbievijų, bet ir kviečiamas į viešnagę pas šiandienes Mūzas, – perskaito naujausius rašytojų kūrinius, vertina lietuvių muziką, teatrą, dailę, šokį, kiną, fotografiją, svarsto meno teorijos, tautos istorijos ar kultūros politikos klausimus. Mažame žurnale sutelpa dideli reikalai.
Nuo pirmųjų SANTAROS numerių pradėta leisti Romualdo NORKAUS biblioteka. Pirmoji knyga Juozo Urbšio ATSIMINIMAI /1990/. 2024 m. išleista akademiko Jurgio Brėdikio KELIONĖ. Tai 255 serijos knyga.
Iš Romualdo Norkaus kolekcijos. Padovanota medikams
SANTAROS bičiuliai: Prezidentas Valdas ADAMKUS, ilgametis UNESCO Generalinio direktoriaus pavaduotojas Henrikas JUŠKEVIČIUS, operos solistas, profesorius Vladimiras PRUDNIKOVAS, redaktorius Romualdas NORKUS
Petras BRAŽĖNAS, profesorius, literatūrologas Apie „Santarą“
Neseniai mane aplankęs jaunysės laikų draugas nusistebėjo, gal net pasibaisėjo (ne iš žodžių, o iš veido išraiškos tai supratau) ne itin patraukliu mano darbo kambario vaizdu. „Nesakyk, kad visa tai tu ir perskaitei“, – tokia buvo jo reakcija. Prisipažinau: žinoma, ne. O kai ramiau įsikalbėjom apie literato ir pedagogo (ne, ne dabar, o prieš daugelį metų) kasdienybę, pastabus ir smalsus jaunystės draugas atkreipė dėmesį į du objektus: balkono (įstiklinto) sieną, „sumūrytą“ iš „Pergalės“ ir „Metų“ numerių, bei koridoriaus prieblandoje juoduojantį „Santaros“ rinkinį. Sieną mūriju jau penkiasdešimt septintus, o juodąjį rinkinį – trisdešimt penktus metus, nuo pirmojo jo numerio, nuo audringų ir viltingų 1989 metų. Priduriu dar, kad juodasis rinkinys yra vienas šviesiausių mano lobyne. Greta pačių brangiausių klasikos knygų. Neapšmeišiu, tikiuosi, savo draugo, pasakydamas, kad jis …neskaitęs to žurnalo. Ir man tenka ne itin maloni pareiga pasakyti, ko jis per tuos dešimtmečius yra negavęs (ar draugiškai familiariai pridurti, ką yra pražiopsojęs) ir daug malonesnė misija paguosti, kad niekas neprarasta, kad viskas pataisoma: užtenka pasiryžti kokiam mėnesio ar dviejų mėnesių kursui Šviesus žvilgsnis į nacionalinę kultūrą ir … pačiam sau įsirašyti reikšmingą ir prasmingą įskaitą. Matydamas, kad draugo nenugąsdino pasiūlytas kursas, praskleidžiu juodųjų tomelių eilę ir iš lentynos gelmės (na, vidinės eilės) ištraukiu keletą pirmųjų numerių. Dar ne tauriai juodai aprengtų, nors vienas pasitaiko ir juodas, bet jau tvirtai skelbiančių tai, ko bus siekiama ir laikomasi ateinančius dešimtmečius. Netikėtai ir gal net kiek iššaukiančiai dar tarybinės tikrovės fone nuskambėjo naujo leidinio šūkis PROCUL OMNIS ESTO CLAMOR ET IRA (tenutolsta visoks riksmas ir pyktis). Bet tai, kas skambėjo naujai, netikėtai, iššaukiančiai prieš trisdešimt penkerius metus, šiandien atrodo kaip retai kam pasiekiama vertybė. Apie politikus čia net kalbėti neverta: be pykčio ir riksmo jie paprasčiausiai tampa nematomi. Bet net kultūrinio profilio leidiniuose dažniau ar rečiau, žiūrėk, ir iššoksta koks piktas, pavydus, kerštingas balsas, tai besidžiaugiantis kultūros griuvėsiais, tai nugriaudamas ar bent
pasikėsindamas nugriauti istorijos traumuoto klasiko paminklą, ar bent užpildamas ant kokio iškilesnio vardo nors įtarumo, diskreditacijos pamazgų. „Santara“ niekada nesusigundė pasikapstyti šiukšlynuose. Nesakau, kad tai – idealas: šiukšlynus irgi reikia tvarkyti, utilizuoti, bet „Santara“ pasirinko švarių, kartais naujų, kartais net ne savo valia primirštų, kartais nedidelių, bet labai jaukių kultūros aikštelių priežiūrą. Ar ji galėjo aprėpti viską? Visko niekas aprėpti negali. Todėl „Santaros“ neskaičiusiam savo jaunystės draugui imu vardinti tas kultūros aikšteles, kuriose pusketvirto dešimtmečio rūpestingai budėjo žurnalas. Štai pirmasis numeris – 89.VASARA. Be turinio, kaip publikacijų sąrašo, bet su turiniu, iš kurio gal ir gimė kultūros aikštelių metafora. Pirmajame viršelio puslapyje – Jono Basanavičiaus portretas, kitoje – jo laiško faksimilė. Simboliškas prisiglaudimas prie tautos ir valstybės šaknų. Toliau– minėtas leidinio šūkis, pagarbos vertas moralinis įsipareigojimas. Po jo – profesoriaus Č. Kudabos straipsnis, akcentuojantis svarbiausią atgimstančios tautinės sąmonės rūpestį – represuotos, išblaškytos kultūros ateitį. Išeivijos lietuvio A. Kezio straipsnis „Romualdo Požerskio fotomenas“: čia ir iššūkis jau skeldėjančiai visuomeninei sistemai, ir menininkų abipus Atlanto aktyvesnio dialogo pradžia, ir būsimus dešimtmečius veiksiančios žurnalo fotogalerijos atidarymas. N. Vaičiulėnaitės-Kašelionienės straipsnis „Auka Lietuvai“ – ne tik vienas pirmųjų daug kam beveik nežinomo Oskaro Milašiaus pristatymų, bet ir pradžia darbo, kurį „Santara“ nuosekliai tęs, pristatydama iškiliuosius išeivijos vardus. Smagiam pasiskaitymui – išeivio Edvardo Cinzo „Švento Petro šunyno“ fragmentas. Skaudus Mariaus Katiliškio pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu, labai netikėtas J.Aisčio žodis apie B. Brazdžionį, įžvalgi, galima sakyti, pranašinga pažintis su būsimuoju Respublikos prezidentu V. Adamkumi… Atleisk, brolau, – sakau savo jaunystės draugui, – nebebaigsiu skaityti pirmojo numerio turinio, nuoširdžiai pritardamas tavo apsisprendimui susipažinti su tikru turiniu, su 210 numerių, Per pusketvirto dešimtmečio keisis tas turinys, plėsis dėmesio laukas, iš pirmajame numeryje numatytų kultūros aikštelių formuosis su kekvienu numeriu vis platėjančios ir turtėjančios aikštės: literatūra, dailė, muzika, teatras, kinas, fotografija, etnografija… Nuolatinis atsigręžimas į istoriją ir idėmus naujų reiškinių fiksavimas. Su niekuo nekovojant, su niekuo nesivaržant, o paprasčiausiai atliekant kultūros metraštininko misiją. Kitų metračtininkų būry.
Česlovas Milošas. Česlovo KUDABOS nuotrauka.1989 m. Vygriai
PIEVA
Buvo tai paupio pieva, vešli, iki šienapjūčių,
Dieną birželio saulės, netemdomą niekieno.
Visą gyvenimą aš jos ieškojau, radau atpažinęs:
Augo čia žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pusiau primerktais vokais aš įsiurbiau spindesį.
Ir kvapas mane apsvaigino, liovės bet koks žinojimas.
Staiga pajutau, kad nykstu ir verkiu iš palaimos.
ŁĄKA
Była to łąka nadrzeczna, bujna, sprzed sianokosów,
W nieskazitelnym dniu czerwcowego słoñca.
Całe życie szukałem jej, znalazłem i rozpoznałem:
Rosły tu trawy i kwiaty kiedyś znajome dziecku.
Przez na wpół przymknięte powieki wchłaniałem świetlistośã.
I zapach mnie ogarnął, ustało wszelkie wiedzenie.
Nagle poczułem, że znikam i płaczę ze szczęścia.
